Tik kartais...
Tik kartais nušvinta  – užplūsta
Rausvi žiburiai tavo vienišą būstą –
Nuo lubų saulėtekiais bundančiais sninga
Ir būni laimingas...
 
Kaip viskas dėsninga  –
Dulkėtose spintose knygos sudėtos:
Tai – tavo planetos, tai – tavo kometos,
Tai – tavo gyvenimas ir... jo likučiai.
 
Ir tu, ir jisai pasmerkti lėtai žūčiai:
Papūga narve ir nelaistytos gėlės,
Įdubusi sofa, kėdė, pagalvėlės,
Ir voras, kuris virš kompiuterio snaudžia,
Darbastalis, lempa, chalatas ir glaudės...
 
Visi, kas šalia ar yra tavo būste  –
Tavy jie gyvena  – tavy ir pražūsta...
..........................................................................
 
Bet kartais, kai būna saulėtekių pūgos,
Gėles tu palaistai, paleidi papūgą...