Lietus kartojasi per visą dangų,
Tirštėja metų laikas, ir atrodo,
Kad languose šviesa apanka,
Įskilusi srovė dalina gruodį,

Dalina laiką šiapus ir anapus,
Prisijaukint savęs nebesuspėsiu,
Tuštėja kalendoriai, krenta lapai,
Lietus gesina paskutinę šviesą.

Tik pasakas kartoja naktys gilios
Be pabaigos, kol sutemos numiršta
Ant mano rankų, paukštis glosto tylą
Dangaus bemiegio, virpa ledo pirštai,

Užkimsta vėjas, seną jausmą pusto,
Ne staltiesė balta, juk taip nutinka,
Kad vidury gyvenimo prabustum
Ir patikėtum – sninga...