Tylu. Naktis. Nemiega niekas
           ir nieks negrįžta į namus –
tiktai iškritęs baltas sniegas
           nušviečia praeitus metus.

Šviesu širdy, kaip prakartėlėj –
           ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
           užgimusį šaltuos namuos –

namuos, kur  niekas nebemyli
          ir kur atvėso židinys –
ateina Tavo meilė tyliai
           ir švelniai paliečia širdis.

Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
           suvilgo ašarom akis –
padovanojus džiaugsmo saują,
           vėl atveria namų duris –

duris į tylą, ten, kur lieka
           viltis sugrįžti į namus –
ten, kur iškritęs baltas sniegas
           nušviečia praeitus metus...