Paraič nama, bet pelanai atvėsi.
Gryčelas kamini  nerūksta dūmas.
Maž prie gryčelas pasilsėč pavėsy,
Ale širdin teip aina markatnumas.
 
Ir asimirš visiem, kad žmones ti gyvena.
Ir vaikų alasas girdėjas kaimi.
Nulūžus abela da  gyvu šaku kelia.
Ir girdžias, keip žala prasikala atšlaimi.
 
Až metų, až kitų, neliks ti nieka.
nat ir  žymes, kad tinai gryčia buva.
Ir šiteipas aš šindej supruntu –
Neliks tevų – ir viskas ti pražuva.
 
Sugrįžč nama, jau graitai bus Kalėdas,
A sniegas krinta čia mažais kusneliais.
Ir aglu prie pat gryčias pašniai rėda,
Ale parait nama – teip sunkus kelias.