Plevena snaigės čia iš tyko
Ant medžių, kurie išrengti.
Užklos ir taką, kur ne sykį
Mes ėjom – nekaltai kalti...

Tikiu – tą taką rasim vėlei,
Kai saulė šypsnį dovanos,
Kai kris ledinės karūnėlės
Nuo mūsų tilto atbrailos...

Ir kai upelis ims urzdėti
Išnešęs polaidžio ledus,
Nedrįs lai niekas pavydėti –
Atodrėkis ir mudviem bus...