Toks blankus –
Iš šešėlių, iš rūko
Ar pageltusių pievų perukų,
Tų, kuriuos vis žadėjom nešioti,
Kai akli milžinai nugriaus stotį
Keliones sudėlioję ąsotin...
 
Tačiau mums nesinori sustoti –
Dar stotelė...
Pastovim, parūkom.
Na, ir kas, kad minučių pritrūkom
Į ekspresą iš mėlyno miesto.
Kas be mūsų tą miestą paliestų,
Kas jo lūpomis tartų bent žodį,
Akimis kas galėtų ieškoti
Išsklaidytų žibintų per pūgą?..
 
Perone tik truputį užtrukom –
Jau žili,
Jau pliki,
Bet vis dar
Be šiaudinių perukų.