Įsigėrė šviesa į pribirusį rytmečio sniegą.
Taip tylu. Dar tylu. Tiktai lengvas šešėlis nakties
Nenutildamas virpa ir virpa, saulėtekiu bėga,
Man iš naujo suteikdamas dienai lauktos taip vilties.
 
Pirmutiniai garsai. Ir pasaulis atbunda klegėti.
Gal spalvotais sapnais? Gal jausmais, kažkada patirtais?
Nuvilnijo tolyn tas patrakėlis gundantis vėjas –
Jis mane vėlei šaukia su juo paskrajoti laukais.
 
Prisiminti bandau tos rytinės padangės gaivumą...
Švietė man į akis, menu, saulė šaltais spinduliais.
Kibirkščiavo nakty taip glamonėm įkaitinti kūnai...
Taip seniai šitai buvo... Tik vakar, atrodo, tiktai...