Vis mažiau saldybės,
kur širdis nugrimztų,
vis mažiau kas žeis
ir atgaivins jausmus,
rodos, paukščių pulką,
gal ne vieną šimtą
aš kadais krūtinėn
pakviečiau nubust.
Rodos, kilo, skrido,
rodos, krykštė švelniai,
rodosi, ne jie tai,
aš skridau,
rodos, lenkės girios,
klaupėsi man dangūs,
o dabar gi visa
man išblėsę jau.
Lyg pats Paukščių Takas
širdimi nubėgęs,
lyg žvaigždžių pridygę
ežero gelmėj,
visos it lelijos
iš gelmės žiūrėjo,
rytui išsiblaivius
man užgeso vėl.