Uola dainuoja apie rojų --
Vienatvė man jauki visai --
Baltu erškėčiu užsikloju,
Kalnų viršūnėse klausai,

Kaip kalbasi ledynų žaros...
O akys švyti prarajos --
Jos tokios geros ir negeros
Aistrų bedugnes prasijos --

Ir nebijau netikro veido,
Nei tau išpažinties žaibų --
Kalnai man viską jau atleido --
Ką man atleido? Nesvarbu...