Mes kartais pamatome tylą
Pro juoką, pro ašaras, liūdesį,
Pro vienumą, nerimą, džiaugsmą...
Ir kylam, virš medžių pakylam,
Ir, regis, į dangų įaugsim...
 
Bet debesys spaudžia ir tupiasi,
Užtemdo lietum mūsų langus,
Nubėga latakais ir renkasi
Į kritusio vandenio veidus...
 
Ir galbūt nusvirusios rankos,
Ir galbūt tos galvos, kur lenkiasi,
Ar akys, kurias mes nuleidom,
Regėtą išgąsdina tylą –
Ji pakelės akmenim virsta...