13. Sosėgīvenėms so dvaro

Lėnkėškāsēs žuodēs vėsas mintis pīnies,
Nikam če nematies komietīna veida,
Ė lietoviu kalbuos skombesīs auksėnis
Jolės buities laukė bova ožsėleidės.

Net manieras Gorskiu sožaviejė Jolė –
Raiškės žuodiu kluostės dailē sotaisītas
I pat šėrdi diejuos, ė i mintis golies
Kāp dėdingėms rūmams ognie degtas plītas.

Tik vėskou sodiejus i kraitelė sava,
Jolė aiškē matė mėnka sava vertė –
Gorskē tarp savėškiu anuos nelinksniava,
Ė mėiguotė davė tomsė dvara kertė.

Jaunū mergū omžēs celės vienuolīna
Nevėliuojė tīlē leistė sava laika.
Rodėnėnė nakti, laukė smarkē līnont,
Vakaruotė nuorės linksmā nosėteikos.