Nuo tos tamsos, kuri kaskart sukyla
           tada, kai jos nelauki ir tiki,
kad suradai takelį jau į tylą —
           Viešpatie, apgink.

Ir tamsą tą, kuri aptemdo žvilgsnį,
           o širdį lyg voratinkliu lipniu
 apaudžia nerimu per vieną mirksnį —
           Viešpatie, paimk.

Ir tamsai tai, kuri užkloja viltį,
           tarytum ugnį pelenais šaltais,
  įsėlint nejučia į mano širdį —
           Viešpatie, neleisk.

Nuo tos tamsos neleisk, kad aš užgesčiau
           be meilės, kaip be degančios ugnies —
ir kad vis tiek takelį aš surasčiau
           į Tavo širdį — Viešpatie, padėk.