Man žodį išplėšk, nors jis vienas beliko,
manęs nebėra ateity, praeity,
gyvenimas visas tevertas skatiko,
nors jį dar kaip šunį velki.

Įdėk nors žariją į saują, į delną – 
kuokštelį pernykštės žolės,
gyvenimas mano – neįveiktas kalnas,
nors kopti į jį dar rengies.

Ir žodį, ir raštą, ir raidę raitytą – 
po skiemenį man iš krūtinės išplėšk,
ir tylą, ir ištarmę kitą, ne šitą
kaip duoną tarp lūpų įdėk.