Nuvytęs vienintelis vazoj
Gvazdikas –
Be savo spalvos...
 
Užmigęs lyg kalvis Gervazas
Prie smuklės ant šieno krūvos.
Išgėręs, kiek buvo įpilta –
Už moterį.
 
Jos –
Jau nėra...
 
Apviltas.
Likimo apviltas –
Juk priekalas raudo žara
Ir kaito be dumplių žarijos,
Kaip niekad liepsnojo ugnis...
 
Ugnis,
Kuri širdį prarijo.
 
Atrodė, pasaulis išnyks –
Jei balsas,
Jei žvilgsnis,
Jei kūnas
Prie moters daugiau nesilies...

Taip būna.
Deja, šitaip būna,
Kai trokšti tik tos moteries,
Kuri kalvėj įkuria žaizdrą
Ir lydos vašku geležis –
Ji buvo vienintelė...
Keista.
.......................................................
 
Nuskynus vos kartą pražys
Ir vys netgi krištolo vazoj
Gvazdikai  
Ugninės spalvos –
Mylės kiti kalviai gervazai
Ir širdgėlą smuklėj kavos...