kiekvieną rudenį pažadu
daugiau nebesekti akimis gervių virtinių
nebeskaičiuoti krintančių lapų
ir nebestovėti prie lango žvelgiant
į nesibaigiančias prieblandas
bet

dar vakar gliaudžiau kaštonus
kartu su dviem spindinčiom šypsenom
ridinėjome juos grindimis
žarstėme į visas puses lyg purslus jūroje
bet

ir vėl 
klaidžiais labirintais atplūsta lietūs
naktinių lempų šviesoje šešėliai tampa
gremėzdiškai baugūs

mes slepiamės po antklodėmis
už karštų arbatos puodelių
šššššššššššš

tik dar vieną dieną
na gal keletą ir

pažadu