Sugrįžo vėjai rudeniu sutrikę,
Be siautulingo šokio vieniši,
Skaičiuodami, ar daug dar liko
Jaunų žmonių tokioj gražioj šaly...
Kaip ten, sūneli, — čeža meilės laišką, —
Po kojomis raudojantys klevai.
Kas degs per Vėlines žvakučių vašką,
Jei taip toli šiandieną nuklydai?
Tuštėja gatvės — rudenio pakrantėm
Linguoja pagyvenusių veidai.
Jų rankose — tikėjimo rožančiai,
O akys kalba, kad sugrįš vaikai.