Ant galvos pasitaisęs gintarinę karaliaus Mindaugo karūną,
kišu litus atgal į elektroninį bankomato kūną.
Europa mato ir giria: valio, kas tėvynėj dar likę,
alkaniems eureka surinka – nors geriau liežuvį būtų nusiplikę.
 
Atmink, kad esi tik žmogus, – referentė ministrui į skruostą gnybia.
Aš gi nieko nematau, negirdžiu: ore iš natų groja kuosų eskadrilė,
aplinkui nardo guviai, čirškia žvirblių, zylių ir kregždučių daugybė, 
ir tik žmonės dar nepaleidę kvailutę viltį trepsi finansinį kadrilį.
 
Nunėrė jau į jūras gilias verslo rykliai, gudrūs delfinai ir kardžuvės.
Vaikas klausia: kai išmoksiu tėvynę mylėti – tapsiu laimingas?
Branguti, valstybėje žmogaus svorį tiksliausiai nustato kartuvės,
o žuvies – brangiausias spiningas.
 
Taigi taigi, pritariu, žmogus ieško, kur geriau,
o žuvis – visada nuo žmogaus neria kuo gilyn.
 
Pasipuošęs karūna ir nupušęs iš laimės drebu kaip lapas epušės –
vėl dangus niaurus ir lietuviški nervai... Išgeriu vyno –
o, stebukle, nebaisus man žvėris tas euras, blyn...