Pro ryto rausvą debesį dvi rankos kyla
Žaizdotų gluosnių  tarsi žemės aimana
Į erdvę darganą, atšiaurią ir nebylią,
Kuriai nakties sidabro negana...

Ne rausvą rūką gluosnių rankos glosto,
O tobuliausiųjų stygų jos ieško paslapčia,
Kad austų  Meilės Himną ! Balto uosto
Rudens šėšėliuose jų žaizdos ir kančia -

Ar jie išgros kraujuojančiąją mintį,
Kuri jų širdyse liepsnoja geismo rože -
Kodėl jiems buvo lemta gluosniais gimti ?!
...O debesys tiršti visas stygas užgožę.