Jau kerta rugius, jau kerta
atlingavęs, atpūkštęs rugpjūtis.
Kvepia palaukės, kvepia
gelsvai gilia šiluma.

Susėskim, vaikai, ant slenksčio,
pasaką seną paseksiu,
kaip duona namolio pareina
ir kodėl taip gardi jos pluta.

Jau kerta rugius, jau kerta...
Sugrįšiu, vaikai, prie to kelio,
kur moterys baltom skarelėm
lingavo pro aukštas gubas.

Kvepėjo diena saldžiarūgštė —
senolė duonelę minkė.
Kvepėjo tada visas kaimas
ajerais ir duona šventa.

Susėskim, vaikai, ant slenksčio,
sakydavo mano senolė,
pripylusi pieno ąsotį
pavakariams su pagrandžio pluta.

... jau kerta rugius, jau kerta.
Senolės lūpos dar šaukia:
susėskim, vaikai, ant slenksčio —
duona pareina šventa.