O koks viltinas tas atolo žvilgesys
Pelėsio patinai aptraukiant pilką lauką.
Manaisi laiko viskam dar turįs,
Nė nejauti, kad per Marijos plauką
Jau budi Giltinė ir tau atželt neleis — 
Dantis aptrupino ilgai kramtytas žvirgždas.
Šešėliai žiojasi ištįsę pagiriais
Ir ten kurtu, kai paukščių nesigirdi.
Atūžia vėjai, dunksi obuoliai,
It patys prašantys atverti jiems velėną.
Prašau mane užkasti negiliai,
Gal sužvilgėsiu dar rugpjūčio dieną?
Tik šiaip išsitariau, nes maža jau vilties
Ir tie voratinkliai ne lyg plaukai Marijos.
Protinga būtų niekur neskubėt,
Juk jau į rudenį raiša skubra atvijo.
Sustojom. Gera. Nukulti javai,
Salsvokas kvapas virkščių jau iš daržo.
Atsidūsėju iš giliai giliai.
Atole žiba pirmas auksas. Beržo.
Jo vis daugės. Atolo žvilgesys
Šalnų suskrudintas išblės lyg ir nebuvęs.
Manaisi laiko viskam dar turįs?
Tai ko uždusom lyg pagautos žuvys?