Kaip vagis slepiuos po beprotybės kauke,
Dėliot bandau iš gėrio duženų stebuklą,
Tai saulė vakar prarastos dienos –
Nemylima net ir jinai sudūžta...
Palikę vakarykščią dieną Angelai tik žino
Sunkumą prakeiksmo, jau ištarto gyviesiems,
Kurie savam gyvenime nesėjo meilės grūdo,
Gyvenimą išvogtą – už grašį išpardavinėjo...  
Tamsa tirštėja... pelėsiais dienos dengias,
Net vakarykščio sapno skiautės saulėtos parduotos,
Šešėliai tylūs gyvenimo kampuose liūdnai lenkias... 
Tikiuos, kad mano duoklės jiems seniai jau atiduotos.