gandrai kalena ir atneša tave tau ir pasauliui
brėkštančio ryto atodūsis sutelpa
į tavo didelius delnus
glostančius miegantį gandrą ant stogo
į ūkaną pamiškėj — mūsų miglas viens kitam
į gilumoj esančio burtininko mantrą
pasikartojimuos rodos randu tavo pėdos pirštelio virptelėjimą
rodos girdžiu kaip įsiremia vienišas liepžiedis rūkui į stuburą
naktis pasilieka pilvo duobutėje
ir taip kaskart
pagimdau save iš naujo
sau
tau
mums
plaka sparneliais esamajam laike įstrigus plaštakė