brėkštančio ryto atodūsis sutelpa
į tavo didelius delnus
glostančius miegantį gandrą ant stogo
į ūkaną pamiškėj — mūsų miglas viens kitam
į gilumoj esančio burtininko mantrą
pasikartojimuos rodos randu tavo pėdos pirštelio virptelėjimą
rodos girdžiu kaip įsiremia vienišas liepžiedis rūkui į stuburą           
                                             
naktis pasilieka pilvo duobutėje
ir taip kaskart
pagimdau save iš naujo
                                              sau
                                                        tau
                                                                mums 

plaka sparneliais esamajam laike įstrigus plaštakė