Kampuotas skliautas suveržia
peizažą lyg korsetas kaprizingą damą.
Kas sako, jog naktis beribė?
Kada šakos dreskia dangų,
tampa kruvinos.
Kada šakos raižo dangų,
tampa įnagiu skausmui išreikšti.
Užu tolių girdisi vilko balsas.
Nėra tolių, kur pabėgtum.
Takas – tik siūlas, kurį
naktis susuka į mazgą.