Pravėrus rytą skaistų langines,
įsiveržia didingu orkestru
saulės vaikai – spinduliai.
Žolėj rasotoj plaukia
pabudusi migla.
Kaip gera man girdėti
grojimą žalio žiogo,
varnos karkesį virš vyšnios!
Šiurena lapai, vėjo glostomi,
o tyliai jei pabūsi,
išgirsi ir mane.
Senyva žemė ryte aistringai
kalba tuos žodžius,
kuriuos, jei myli tu mane,
išgirsi ir suprasi,
priimsi sielon savo.