Net nekeista, radau vakare ką palikus – 
Mėnesienos oranžinis vaisius danguj tebenoksta žemai,
Jis kabojimui tik pasirinkęs jau padėtį kitą,
Ne tarp sodo šakų, jis jau liepoj kvapniaisiais žiedais.

Tiek tebūta nakties? Mėnesienos oranžinis šuolis
Ir fragmentai keli nespalvotų sapnų?
Tai todėl, kad aistra iš meniu jau senokai prapuolė,
Be jausmų pilnaties jau ne vienus metus gyvenu.

Ištuštėjo sterblė – mano vaisiai kas sau nuriedėjo.
Atstumu nukąsti išretėję žinių spinduliai,
Sidabrinė galva vis mažiau nunokina idėjų,
Tiktai nosis aukštyn – tu bandos su manim neganei.

Ak, jei tiesą sakyt, už jaunystę bet ką atiduočiau,
Kad galėčiau stebėt pilnatis kaip keliauja dangum –
Lyg visai nežinau šios būties anei aukščio, nei ilgio, nei pločio,
Tarsi tai atrandu, vakare ką ramiai palieku.