Ak, nuolat viską mėginu...
Nors, rodos, – ko nesu patyręs?
Džiaugsmai apvirsta kaip monetos –
Dzingsiu, rituosi – gyvenu?
Sukuosi kaip ašis, pasviręs,
Šios vėjų košiamos planetos...

Apsilipinęs reikalais,
Rimtu snukiu, kiaurom kišenėm,
Lyg jau žinočiau, kas – svarbiausia.
Ir vėl – iš naujo... Po galais!
Tos mintys upėm bevandenėm,
Neuronų myliom įsirausę,

Atkakliai lygina kitus
Su savimi. Ir vėl iš naujo...
Sapnai – taip pat – ne išeiginės.
Neskaičiavau, kiek per metus
Sukandu lūpą iki kraujo
Ir iš delnų ištrauktos vinys –

Antrinės žaliavos būties,
Į praeities aruodus krenta,
Magnetines audras iššaukia.
Per tamsą užmerktos akies
Vėl nekviesti paveikslai lenda,
Ausin įkyrūs žodžiai šaukia...