Tokia tyla, sustingusi laike,
Kurią gali išgirsti ir pajausti,
Minties kertėj, rasojančiam lange,
Neviltyje, kai ima širdį spausti.
 
Žydram danguj virpės debesimis
Ir saulės spinduliais pakils į dangų
Tai, kas kas dieną buvo su mumis,
Paliks širdy prisiminimą brangų.
 
Kažkas trapaus, kas sieloj pasiliks,
Daugiau neleis suklysti ir numirti,
Išlis juodais, tamsiais debesimis
Ir pažadės rytojų  – leis pakilti.
 
Tokia tyla, kurioj ištirpt gali,
Ir niekas nebandys tavęs surasti.
Šiandien prisiminimai jau toli,
Bet jie tyloj padės save suprasti.