Neatsisveikinusi išeina mano diena
Ir palieka blunkantį minčių šydą.
Sprogsta kaktusas, o širdis vėl viena.
Kalendoriaus lape skaitau, kas parašyta
 
Apie Mėnulio fazes ir juodas dėmes,
Saulės patekėjimą ir sodo darbus orius,
Ekrano karalaitės nebūtas nuodėmes,
Radusius laimę nepažįstamųjų būrius.
 
Susvetimėjimo peilis ir žodžio dūris
Pataiko į širdį lyg aikštinga poezija.
Ne dėl jos trankau galvą į šarvuotas duris
Ir susergu XXI amžiaus amnezija.
 
Rytoj vėl iškelsiu į dangų triumfo nykštį
Ir išspausiu šypseną kampučiuose lūpų.
O dabar, pamiršęs ašaringą vakarykštį
Pokalbį, svogūną prie lašinių nusilupu.