* * *
Duris išverst – sakytum norint įsilaužt kažkam vidun,
Nežinau kam, ten esančiam už jų stambiu griausmu
Ir siautėjančiam taip galingai,

Pavargęs, baimės sekinamas – rodos be jėgų jau
Išlaikyti uždarytas tas duris,
Sekundė po sekundės, baimės stingdomas ir sunkiamas – jau
Be jokios vilties,

Nebeturėdamas prarasti ko – nebent tos įtampos,
To varginančio sustingimo...

Staiga!

Susivokiau minty,

Sakytum prisiminęs, kad žinau
Žodžius, kaip jie iškart,
Čia pat, pradėjo sklisti, plūsti iš manęs į jį,

Į tą kažką besiautėjantį ten
Anapus durų:

 „Sakyk man pagaliau,
Kuris ESI už jų –
Pas ką veržies, pas ką atėjęs tu ir

Kas  tu?!..“  – stebėjęs lyg, ar lyg savęs besikreipiančio klausęsis

Čia pat atsakymą išgirdęs
aiškų
aiškų:

„o kaip žinot galėt galiu?
tai tu man atsakyk, juk – tu mane, ne aš tave,
Sapnuoji“ –


Nubudau...