Išsiploviau rankovę
Ramių aviečių.
Ilgai nepritraukia arbata
Pasaulio pabaigos –
Neužmiegu.

Galėčiau atrodyt
Kaip stilingas snigimas,
Bet trūksta jėgų.

Mano lova – snukutis gruodo,
Bet nieko nejaučiu.
Su manimi draugauja
Kiemo lapais  
Nepasidalinantys vaiduokliai,
Gaivus aromatas –
Nelaukto vėmimo kritulių.

Visi ramūs pro langą,
Ir man neramu.