Kai skruzdė atsiklaupusi

Meldžiasi Viešpačiui

Ir kai lapai

Jai medžių viršūnėse pritaria –

Nebėra danguje

Debesų atsiliekančių.

Atsibudę žalčiai

Rangos gūžtoje vyturio,

Laižo vandenį ežero –

Anglį pajuodusią

Ir liežuviais dvišakiais

Greit žiežirbą įskelia.

Įsikibęs karčius

Vėjas eržilu jodosi,

Kuris žvengia garsiau,

Kad girdėti net klystkeliuos...

 

O skruzdė atsiklaupusi

Meldžiasi Viešpačiui...