Nors mintys šoka nuo stogų kas naktį
tačiau iš ryto apsigobęs paltu vėl bijai sušlapti
sukurtum laužą jei turėtum akyse liepsnelę
bet juk bedarbis, sako, valkata, dar priedo geria

taip pamenu kalbėdavo vaikėzai apie šiandienį kristų
nebeieškoki senio akyje tu krislo
nes juk dažnai pakanka žodžio nulinčiuoti kūnui
o tu tuo tarpu nežinai, ar iš tikrųjų visko būna
ar gali prisikelt naktis atėjus ryto laikui
ar lyjant tris dienas be pertraukos nepasimiršta saikas

ar žodis gali kaip šakutė persmeigt sielą
o mano sesė klausia – kuo maitinasi šventieji?
Jie valgo praeitį, sakau, o vaikšto apsisiautę aukso rūbais
ryte maitinasi šventa rasa, o vakarais dažniausiai jau užsnūdę,
neprisišauksi