Neišeik –
Tiek naktų pailsėjau...
 
Ten, kažkur tolumoj, kaukia šunys.
O ant beržo viršūnės —
Varnai.
 
Tu many gyvenai...
 
Šiaurės vėjas,
Kurį aš jaučiu –
Jis alsuoja šalčiu,
Vis stiprėja, stiprėja, stiprėja...
 
Neišeik,
Juk žadėjai
Apsirengt mėnesienos rūbu,
Kai naktis,
Kai brendi
Sapnu mano nurimusio ežero,
Kad abu
Vieną žvaigždę nuneštume
Į mėnulio rankas.
 
Neišeik,
Vėjas šiaušia bangas,
Tolumoj kaukia šunys...
 
Bet ant beržo viršūnės
Varnai lesa žvaigždes...