Po ilgos žiemos, gilaus sniego
ant numindžioto tako pakelės
trapi gėlė, pabudusi iš miego,
suprato — išnykti negalės.
 
Žvelgia godžiai į melsvą tolį,
trokšta švelnių saulės spindulių,
jai stigo motiniškų rankų,
paguodos žvilgsnių sesių gėlių.
 
Jos tikslas sukrauti gyvybės žiedą,
apsaugot nuo vėtrų, piktų žmonių,
nors šalia sunkūs ratai rieda,
neatsisakys savo siekių kilnių...

Seniai čia protėviai paliko,
todėl šaknis įleido giliai,
blogiui, piktoms jėgoms nepatiko,
jog šį mažą lopinėlį saugo stropiai...

1992 m.