Koks žaismingas lelijų lieptas,
Vis kartoju tave,
kartoju…
Tarsi lūpomis žaizdą liesčiau
Prie raudono
saulėtekio kojų.
Be tavęs mane sapnas palieka,
Vėl susisuku
tyliai į sraigę,
Nors žinau, kad su távim niekas
Niekada,
niekada nesibaigia.
Ta svajinga jausmų paletė,
Įsivėlus 
drugiais į plaukus.
Žvaigždės drėgnus pečius apglėbia
Ir į naktį
mane įtraukia.
Lyg atrodo, kad kvapnų gūsį
Juslės gaudo 
ir žaidžia, žaidžia…
Bet naktis taip nenoriai dūsta,
Ir vis tiek
ji manęs nepaleidžia.
Tad šiąnakt ant lelijų liepto,
Vis kartoju,
tave kartoju…
Kol brendi tu taku gėlėtu,
Mėnesiena
neturi svorio.