Ištįsta spindulys blyksniu vangiu,
Apakinęs tave — sunku pažinti.
Auksinės žuvys miega ant bangų,
Delnuos jų žvynai deimantėliais spindi.
Jas glosto lūpų virpesių seka,
Susipina pašvaistėm paukščių kelias.
Nuglosčius paribį lengva ranka,
Priglunda ilgesiu ant mano kelių.
Ir vėl iš naujo intriga jausmų,
Suvėlė pirštai perlamutro miglą,
Atšilęs pumpuras vėsių dienų,
Žiedais apmėtė šaltą vyzdžio stiklą.
Įstrigęs properšoj anų jausmų,
Veržiesi spinduliu į mano langą,
O ryto šviesą natomis sparnų,
Grakščiai išgroja vieversiai padangėj.
Vienam per siaura properšoj, matau.
Vidaus gelmė užkimusi, bet rauda.
Aš tik  galiu mielai priminti tau,
Nežaisk daugiau gyvenimo, nes skauda.