Pasakykit, debesys baltieji,
Ar iš ten žemelė mūs graži,
Kaip ir man, įbridusiam į pievą,
Dobilų, ramunių vidury?
 
Ar jūs matote Nevėžio vingį,
Savo blyškų veidą vandeny?
Gal tik plaukiat dangumi aptingę,
Abejingi, vėjo genami?
 
Suprantu, kad klausti nereikėjo,
Pakerėti esat kaip ir aš,
Juk tiek daug margų gėlių prisėjo
Vasara į žydinčias lankas.
 
Viskas puokštėn nuostabion supinta —
Debesys ir upės žydruma,
Kad žmogus galėtų būt laimingas
Gimtoj žemėj, savo namuose.