Užmerkė nakviša seniai žiedelį švelnų...
Naktis trumpa, rytoj gi vėl prabus.
Auksinį žiedą kels aukštai į dangų,
Vilios bites, atklydusius drugius.
 
Tik čia, man prieš akis, maža gėlelė šviečia,
Sustingo nuotraukoj lašelis šilumos,
Kad naktyje paliktume minutei dviese,
Nors būtų ji sode, o aš — savo namuos.
 
Ką sapnuose regės — man nežinoti,
Kad tik iš jų nežadintų lietus,
Gal teks rytoj akimirkai sustoti,
Akim paliesti žiedlapių šilkus.