Jaunystės mieste
Trãpiai skamba po kojom balandžio ledinis miražas
Ir prabyla širdis metronomu (keliauju gatve).
Taip pažįstamą, tokį brangintą, nutolusį, savą
Vės bandau prisimint. Neišbluks tie vaizdai niekada.
Aukštos natos į debesis kyla, prisnūdę šešėliai
Švelniai plaukus paliečia nematoma tavo ranka.
Lyg skaičiuotų praleistus metus. Atpažįstamas vėlei
Braunas jausmas sugrįžęs, suvirpinęs sielą tada.
Gal pašaukt? Nevalia. Nuriedėjęs pakalnėn gegužis
Orą drebina vis nenutrūkstama savo gaiva.
Šitiek metų atgal... Neužmirštamas pažadas ūžia.
Šitiek metų... Pasimetusi mūsų lemtis išbraukta.