Kai godos aitvaru pakyla,
Ar jas besuvaldyt man?
Jei tu sudrumstum kurčią tylą,
Tą atpildu laikyčiau –
Už vakarus, kuomet vienatvei
Į skverną įsitvėrus,
Viena apytuštėje gatvėj
Su ilgesiu derėjaus:
Palik, nes vakaras grūmoja
Vėl nemigą atnešti...

Tuomet, man sielą atlapojęs,
Ir vėl užstūmei skląstį.
Žinau, išbūtas mūsų laikas
Ir tavo sieloj guli,
O pievoje, kur žodžius raikėm,
Pramintą taką turim...
Čia, gatvėje, manieji žingsniai
Atodūsiais nuaidi...
Kai vėl manęs tu pasiilgsi, –
Jau būsiu tau atleidus...