Kai nebuvo lietaus
krito žiedlapiai kvepiančių slyvų

tavo delno vėsa nuramindavo sieloje skaudulius

gi dabar lietumi glostau tavo akis
nes myliu
nes tikiu
kaip prieš daugelį metų
randamės

tu pažįsti takus
išvingiuotus per manąją širdį

juos skausmu ir raudom
ir kvatojimu nupiešėm mudu

taip lengvai
vakare nurausvėjusiom raidėm

padalydavom dieną
į rytdienos rasą ir grūdą

obuoliais apsunkstu
sirpios braškės per lūpas nusvyra

ar jauti kaip esu

po širdim po delnais
kaip myliu

ar girdi 

basomis per takus
apkvaitimais po liūčių

ateinu į namus
kaip viltis

Pasilikti
ir Būti