Susikursiu tave iš pavasario,
Kad mane tu praverti gebėtumei,
Naujo lapo šilku
Tu rėdysies droviais paryčiais,
Puikios formos ryškės
Beišblunkančioj brėkštančioj prieblandoj,
Bet aš ryšiuos tave 
Tarsi laiką iš glėbio paleist,
Kad nuspręstumei pats,
Ar tikrai tau esu Penelopė
(Kam laikyt prie savęs
Nepažinusį, kas troškulys?),
Nes tikrumo žaizda
Taip, kaip melo rakštis, neįsopsta.
Vieno žodžio neliks – 
Nežinosim, ką reiškia „toli“...

Nusipiešiu tave aš iš vasaros,
Kad mane tu sugundyt gebėtumei,
Kai plaštakėm nutūps
Visą kūną lengvi bučiniai,
Kad lyg pievoj many
Nebeliktų nežydinčios vietos,
Ir išnyks kitas žodis – 
Užmiršim, ką reiškia „seniai“...

Aš nuausiu tave iš rudens,
Kad mane tu pripildyt gebėtumei
Ne svariu derlumu – 
Išlikimo dvasinga jėga,
Ir tarp žodžių visų 
Nebeliks trečio žodžio minėto,
Kuris reiškė lig tol
Tarsi kirtis kirviu – „pabaiga“...

Nulipdysiu tave iš žiemos,
Kad mane prijaukinti gebėtumei – 
Iš tamsos gaivalų
Atsineštum šviesiausius sapnus.
Ledas, sniegas ištirps...
Tu svajonėse būsi pradėtas,
O po to bus vis tiek,
Ar bent žodis iš lūpų išsprūs...