Ką darai, kai matai besitvenkiančius debesis juodus,
Kai pabėgt negali ir nėra kur kūnelio užglaust?
Prieš stichiją esi kai bejėgis ir menkas it uodas,
O griausmingi žaibai skelia kraštą nuo skliauto dangaus?

Tu gūžiesi? Meldies? Gal keiksnoji į bėdą pakliuvęs?
Gal stveries už galvos, nes iš baimės pastiro plaukai?
Gal nė žodžio išspaust nepajėgia sustingęs liežuvis?
Gal tiesiog tu eini — lyg nė motais — prieš vėtrą laukais?

Aš, bičiuli, juokiuos ne mažiau, nei perkūnas, griausmingai,
Uždainuoju dainas, aukštesnes jų natas cypdama.
Kas pamišėlę skriaus? Ir einu, kol jėgų nepristinga.
Nors gyvybė brangi, bet mirtis juk yra tik viena.