Medžiai pražyla, tik ne mes,
O metai bėga į vestuves
Su saule saule, bet nespėja --
Sugrįžome į baltą vėją,

Jaunystės vėją, įsisupę
Į sraunią atminimo upę,
Ten meilės ir svajų laivai...
– Ar mano nuotrauką laikai,

Žvelgi į ją nors paslapčia,
O saule mano ir kančia?
Sakai man tu pašnabždomis,
O medžiai žyla, žyla vis...

Ką jie baltai taip pranašauja?
Semiu jų šerkšno pilną saują,
Bet jis toks karštas, lyg lava --
Jaunystės meile, tu gyva!