Dabar su minčių vėju lankau praėjusį laiką,
lenkiuosi metams, kurie nesugrįžta,
vaikštau po namus, kuriuos seniai palikau,
stoviu kambary, kur dar liko artimųjų vėlės.
 
Tada turėjau laikrodį, kuris beprotiškai skubėjo,
labai greitas, su juo visur pirmas buvau.
Dovanojo vaikui, kuris greičiau suaugti norėjo.
Neliko vaiko pėdų – žolė paslėpė jas jau.
 
Dabar turiu brangesnį ir tikslesnį laikrodį,
kuris rodo tikslų ir brangų mano laiką.
Jo rodyklės nukreiptos į tikslą, skaičiai šviečia,
bet jis tyli ir džiaugtis minute nekviečia.
 
Tada minučių nemokėjau skaičiuoti,
dabar nėra laiko gailėtis metų ir save barti.
Sunku tylėti, nusilenkti. Sunku praeitimi tikėti  
kaip nuolankios moterys juodom skarelėm...
 
Dabar lyja? Glosto veidą lašai. Skleidžiu skėtį.
Ašaros srūva lėtai, bet tu jų šiandien nematai...
Praėjęs laikas negrįžta, mama,
ne tie dabar metai, kiti jau dabar laikai.