Aš netikėjau, kad paliks delne
Vidun prasprūdęs lietaus lašas,
Netirpo – šildė jis mane.
Už lango debesis vis nešė,
 
Palinko medžiai ir audra
Lapus nuplėšė lyg prieš žūtį...
O tu buvai giedra giedra,
Tokia, kokia, norėjau, būtum.
 
Ir mūs mažučiam kambary
Šypsnys vaivorykštės nušvito –
Ištiesus delną, į kurį
Ir saulė, ir lietus įkrito.