Nukritę nuo medžių laiškai
neklausė to gyvulio garo,
išpūsto pro šnerves drėgnas,
ir nepaklusdavo niekad,
ir į pusnį atvėst niekada.

Gyvenimo diskas dalino dalino,
per rūdis niekas nespėjo
lubrikanto patept.

Būsimi pumpurai liovėsi buvę,
nukovė tikrovės darna.
Liko kabėt kavos puodukas
ant nykščio,
ir noko akyse tyla,
vėl tyla.