Nurasojo lašais ąžuolėlis
Po naktinio audringo lietaus,
Žalią galvą į dangų pakėlęs,
Beržui gyrės, kad greitai užaugs.
 
Tegul lyja lietus, tegul krinta,
Šaknimis ir lapeliais jį gers,
Gegužės vainiku padabintas,
Viršūnėlės žolėm nenulenks.
 
Neišduos savo vardo jis niekam,
Ąžuolų jau tokia giminė,
Jei užaugt šitoj žemėje liepta,
Išdidžiai čia žaliuos ir stovės.
 
Žaidžia ryto rasa, žemėn bėga
Prasiskleidusiu jaunu lapu,
Jam palikdamas atneštą jėgą,
Dovanotą tamsių debesų.