kuo kvepia žvaigždės karūnuotos lietumi 
kai jų šviesa vyniojasi ant pirštų 
nenutekėjus nuotaka nakty 
balta ieva 
tikrovės sapno tirščiai 
kuriais užtepsi lūpų kampučius 
aklavietės pulsuos 
nesuturėsi 
pradžių pradžios 
su bambos mazgeliu 
bežiedžių medžių virpančiam pavėsy 

kuo kvepia sugrįžimai 
natomis 
neišniūnuotų motinos lopšinių 
priglusi prie dangaus 
lietus užgis 
ir žvaigždės vėl kvepės 
lig pamišimo