Nežinau, kas esi, tartum sapnas iš būtojo laiko,
Lyg svaja baltapūkė, užgimusi mano delne.
Nežinau, kas esi, bet buvimas palaiko palaiko...
Per gyvenimo klonius ir kalnus palydi mane.
 
Nežinau, kas esi, bet girdėjau, kaip meldžiasi  pušys,
Perlai atliepė joms užkerėtame jūros dugne.
Nežinau, kas esi, bet, tikiu, niekada nepalūšiu,
Nes jaučiu, kad vis saugai, globoji ir myli mane.